– Kokios Jūsų sąsajos su Rokiškiu?
– Rokiškyje lankausi jau trečią kartą. Visi apsilankymai buvo susiję su menine-kūrybine veikla. Savo akademinės karjeros pradžioje, kai dar gyvenau Šiauliuose ir dėsčiau Šiaulių universitete (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), buvau surengęs parodą Rokiškio krašto muziejuje. Praėjus tikriausiai dešimtmečiui, prieš pat karantiną, rengiau dar vieną parodą, taip pat skaičiau kelias viešas paskaitas apie fotografiją ir videomeną. Be abejo, vėl tame pačiame muziejuje. Na, o šis mano apsilankymas Rokiškyje yra specialus ir ypač darbingas. Beveik prieš metus į mane kreipėsi Audronė Vainauskaitė iš Rokiškio kultūros centro ir pakvietė dalyvauti tarptautinėje meno rezidencijoje FOCUS, būti jos ekspertu, atsakingu už meninę kūrybą, arba, kitaip tariant, kuruoti meninę rezidencijos dalį.
Rokiškyje gyvena buvę du mano studentai, kurie šiandien yra šaunūs ir gerai žinomi šio krašto menininkai – Žilvinas Vaičiūnas ir Sigitas Daščioras. Turiu paminėti, kad Sigitui, studijuojančiam Šiaulių universitete, teko klausyti daug mano paskaitų, buvau jo baigiamojo darbo vadovu. Abu šiuos kūrėjus (Sigitą ir Žilviną) gerbiu ir džiaugiuosi bet kokia jų sėkme, džiaugiuosi ir tuo, kad jų gyvenime netrūksta pedagoginės veiklos.
– Ką Rokiškyje atradote tokio, ko gal niekur kitur nėra? Kokia vieta Rokiškyje Jums, vilniečiui menininkui, gražiausia, galbūt mistiška?
– Na, Rokiškis garsėja sūriu, ir šie gaminiai man tikrai patinka. Tikriausiai dėl jų miestas yra gerai žinomas ir tarp mano draugų. Man visada žavingas atrodė ir vis dar atrodo miesto centras, Nepriklausomybės aikštė, bažnyčia ir dvaro rūmai. Visa tai sudaro savitą architektūrinį kvartalą, kuris, be abejo, yra šio miesto ir turistų traukos centras, lėto ir romantiško pasivaikščiojimo vieta. Visa tai išties yra žavinga ir verta dėmesio, ypač iš didmiesčių atvykstantiems žmonėms. Palyginti su Vilniumi, Kaunu ir Šiauliais (visuose šiuose miestuose man teko gyventi), Rokiškis yra ne tik mažas, bet ir labai lėtas. Čia daug ramybės. Atrodo, net laikas yra lėtesnis, net diena ilgesnė nei sostinėje. Pavyzdžiui, važiuojant per Rokiškį automobiliu mano kolegė fotografė Marija Šileikaitė-Čičirkienė pastebėjo, kad vairuoju „nervuotai“, t. y. labai impulsyviai, greitai atlieku manevrus. Tikra tiesa, Rokiškyje net vairuotojai ramesni. Gal kam nors tai ir gali asocijuotis su stagnacija ir miesto mirtimi, bet ne man. Ši ramybė yra šauni, maloni, leidžianti pajusti oro kaitą, vėją, saulės spindulius ir net užuosti kvapus. Tad tikriausiai man ir palieka neišdildomą bei malonų įspūdį. O vis tik ramybės mums visiems tikrai dažnai trūksta.
– Daugiau papasakokit apie savo parodas mūsų lėtame Rokiškyje?
– Esu surengęs tris parodas, o fotografijos rezidencijos metu pristačiau dar vieną. Ji parodyta neįprastoje vietoje – Kultūros centro pagrindinės salės scenoje. Toks aš jau esu. Mėgstu stebinti. Ši paroda irgi tikriausiai stebina žiūrovus vien dėl to, kad kūriniai eksponuojami ten, kur niekas jų, ko gero, nesitiki išvysti. Galbūt stebina ir tai, ką aš eksponuoju. Įrengtoje ekspozicijoje – trys plėtojamos temos. Fotografijose analizuoju pojūčius ir kasdienius, bet mums labai aktualius procesus: kvėpavimą, gurkštelėjimą, žvilgsnį ir atmintį. Idėjas išreiškiu abstrakčiais atvaizdais, kurie išgaunami mechaninėmis, cheminėmis ir kompiuterinių programų apdorojimo priemonėmis. Tikrai suprantu kodėl dažnas, žvelgdamas į mano nuotraukas, trauko pečiais. Maža to, aš net džiaugiuosi, kad taip. Nuotraukas reikia „perskaityti“ ne pažodžiui, bet kiekvienam apgalvojant, ką pojūtis reiškia ir kaip jis išgyvenamas.
– Kaip vilnietis Gedimino technikos universiteto profesorius atsidūrė projekte – fotografijos rezidencijoje FOCUS? Šiemet esate ekspertas. Koks tai titulas – ką ekspertuojate, paprastai klausiant? Kokia šio projekto prasmė?
– Tikriausiai mano, kaip meno kritiko ir eksperimentinės fotografijos kūrėjo, dalyvavimas fotografijos meno arenoje paskatino Kultūros centro darbuotojus kreiptis į mane. Suprantu, kad titulas „ekspertas“ skamba labai moksliškai ir atrodo susijęs su kokiais nors ypatingais tyrimais. Tačiau projekte man teko galvoti apie kūrybines temas, kalbėtis su menininkais ir tartis. Galiausiai vakarais aptarinėdavome rezultatus ir iš jų surengėme virtualią parodą. Kad paroda būtų prasminga, nemažai laiko ir asmeninės iniciatyvos skyriau interneto svetainei sukurti, o rezidencijos uždarymui sumontavau rezultatus pristatančią videoprojekciją – filmą. Tokia ir buvo mano misija projekte.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokių projektų misija – menininkams pasirodyti ir pabūti drauge. Tačiau toks požiūris diletantiškas. Dauguma kultūros ir meno projektų grąžą miestui, regionui ir šaliai duoda ne iš karto. Tęstiniai projektai palaipsniui tampa girdimi už regiono ribų, jų veiklos ilgainiui įtraukiamos į turistinius maršrutus. Tai prisideda prie miesto įvaizdžio, reprezentuoja jo įvairovę. Jei mieste yra vietos įvairovei, tokioje aplinkoje norės gyventi ir grįžti jaunimas, čia gali būriuotis menininkai, įvairovė atrodo patraukli ir šiuolaikiniam tvariam bei socialiai atsakingam verslui. Šiandien gali atrodyti, kad įvyko dar vienas renginys Rokiškyje, ir tiek. Tačiau toks trumparegiškas suvokimas nieko bendro neturi su tuo, koks mūsų tikslas. Rezidencija populiarina miestą, prisideda kuriant jo įvaizdį.
– Visą praėjusią savaitę projekto dalyviai fotografavo mieste ir jo apylinkėse. Kur? Ką? Kodėl?
– Kiekvieną rytą iki ir po pusryčių vaikščiojome po miestą ir jo paribius. Kartais grįždavome net visiškai sutemus. Fiksavome pastatus, netikėtas situacijas, ieškojome neįprastų kompozicijų. Man tikrai buvo džiugu matyti kartu besidarbuojančius menininkus, kurie ieškojo netradicinių kompozicijų ir specialiai nesirinko turistams aktualių maršrutų.
Štai Vokietijoje gerai žinomas menininkas Klausas W. Eisenlohras iš Berlyno jau daug metų vysto miesto urbanistinių viešųjų vietų, aikščių analitinę temą. Fiksuodamas šias erdves, jis pastebi unikaliai panašius ir skirtingus architektūrinius kraštovaizdžius, kūryboje svarsto apie jų pokyčius bei apie žmogaus vietą kaitoje. Jo sukurtos fotografijos unikalios ir gali būti apžiūrimos kaip vientisa ekspozicija. Skirtingu kampu fotografuoti objektai sugretinami keliais kadrais taip, jog atrodo, kad ne užfiksuojama, bet dekonstruojama (t. y. išardoma ir kitaip sudedama) erdvė.
Rezidencijoje dalyvavo viena moteris, kurią aš drąsiai vadinu Lietuvos fotografijos klasike Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Ji keldavosi anksti ryte ir stebėdavo miestą auštant, fiksavo jį saulės spinduliams besiskverbiant pro rūką. Savo kūriniais ji dar kartą parodė, kad sugeba ne tik puikiai valdyti kompoziciją ir atidžiai komponuoti kadrą, bet ir visuomet jame (kadre) palieka erdvės emociniam užtaisui. Žiūrovų dėmesį atkreipia menininkės atidumas ir jautrumas fotografuojamam objektui, nuotraukoje kuriama egzistencinė įtampa ir daugiaprasmis, bet intymus pasakojimas.
Man pačiam puikus atradimas yra poetas ir fotografas Dainius Dirgėla. Jis užfiksavo Kultūros centro pastatą dabartiniuose apkasuose, nes aplink jį vyksta komunikacijos trasų remontas. Taip pat lankėsi kapinėse ir sukūrė fotografijų ciklą, kurį pavadino „Rokiškio Marija“. Nuotraukose kuriama dramatiška nuotaika, o Marija, atrodo, tuoj atgis ir nužengs nuo postamento. Bet labiausiai man patinka, kad D. Dirgėla, meistriškai rašydamas japoniško trieilio žanro haiku eilėraščius, sugeba juos dar meistriškiau sukomponuoti su fotografiniu kadru. Nors nėra baigęs dailės studijų, tačiau menininkas kone dizaineriškai komponuoja kadrą, puikiai suvokia erdvės, atstumo, objekto santykio su kitais objektais problematiką.
Vietinis kūrėjas S. Daščioras sukūrė savotišką keliasluoksnį fotografijos pasakojimą apie Rokiškio blokinių daugiabučių kvartalą. Į pastatų sienas jis fotografijos montažo būdu įmontavo monumentalius reljefinius. Toks jo kūrybinis gestas primena mums apie tai, kad anksčiau monumentalioji dailė (freskos ir mozaikos) turėjo gerokai didesnę prasmę, buvo svarbesnės urbanistiniuose–architektūriniuose sprendimuose nei šiandien. Viena vertus, tokią jo kūrybą galime suvokti kaip kažkam galinčią keti nostalgijos jausmą, kita vertus (bent jau man), ji atlieka kritikos vaidmenį. Ši kritika įvyksta laike ir erdvėje, o kūrinių dviprasmybė tikrai glumina. Bet tai ir yra tas momentas, dėl ko man pačiam patinka menas.
Rezidencijos metu Sigito dukra Atėnė Daščioraitė surengė autorinę parodą. Negailėjau komplimentų todėl, kad ji nesiekė kurti egzistencines prasmes gvildenančios, sunkiasvorės ir kone erzinančios kūrybos. Ji nekūrė apie tai, ką dažnai siekia įamžinti jaunieji – pradedantieji menininkai. A. Daščioraitės kūriniai minimalistiniai, dizaineriški ir konstatuojantys miesto virsmus. Kai kuriuose užfiksuotuose kadruose viskas atrodo taip šiuolaikiška, jog suglumau. Pamaniau, kad nuotraukose užfiksuotas didmiestis.
Šioje rezidencijoje gera nuotaika ir kūrybine dvasia užkrėtėme ir projekto vadovę Audronę. Ji, skatinama mūsų visų, ryžosi parodyti savo fotografinius bandymus viešai. Užfiksuoti Rokiškio fragmentai labai minimalūs, juose pastebima vientisa spalvinės gamos kaita, o tįstantys nuo apšvietimo praeivių šešėliai sukuria intymią, susimąstyti apie tikrovę vertą nuotaiką.
Štai tokia ir yra mūsų rezidencija, o jos dalyviai mums dar kartą konstatuoja tai, jog pasaulį regime skirtingai, kad skirtingai pamatytas miestas niekada nėra nuobodus. Jis visada prašosi, kad jį aplankytume dar kartą.
Projektą iš dalies remia:
