Pasaulyje plačiai žinomas sūrių kūrėjas Angelo Frosio rokiškėnams gerai pažįstamas daugeliu prasmingų veiklų: kasdien ragaujame sūrius, kurių technologiją jis tobulino, nemažai rokiškėnų lankėsi A. Frosio darbų parodoje, jis – garsus mecenatas. Visai neseniai dienos šviesą išvydo A. Frosio knyga „Karvė išsaugos pasaulį“. Joje lengvu, intriguojančiu, o kartais ir pikantiškai aštroku stiliumi autorius pasakoja ne tik savo turtingą gyvenimo patirtį, bet ir dalinasi įžvalgomis apie šių dienų problemas. Jis kalba apie šiuolaikinį jaunimą, kuriam tėvai suteikė technologijas ir puikius materialinius pamatus, bet neįdiegė vertybių. Jis pasakoja apie pasaulį, kuris dūsta nuo cheminių šiukšlių, žmones, mieliau čiumpančius maisto papildų kapsulę, užuot pasidžiaugusius natūralia gamtos dovana – sūriu, kuriame yra per šimtą pačių vertingiausių, organizmą stiprinančių ir prieš sunkiausias ligas kovojančių medžiagų. Autoriaus akimis karvė yra natūralaus, gamtos dovanomis ir ciklais paremto žmogaus gyvenimo, tūkstantmečius kauptos išminties, sveiko proto simbolis, kuris tarp plieno ir betono džiunglių bei plastiko kalnų gali išsaugoti tokį pasaulį, kuriame žmogus ir gamta kalba ta pačia kalba, gyvena tuo pačiu ritmu…
Apie gyvenimo pamokas…
Prieš keletą metų italų kalba pasirodė A. Frosio knyga „La vacca salverà il mondo“. O štai visai neseniai dienos šviesą ši knyga išvydo ir lietuvių kalba, pritaikyta mūsų šalies skaitytojui. Kodėl autorius ryžosi leisti savo kūrinį Lietuvoje? „Lietuva ir Italija labai artimos: jose tebegyva žemdirbystės kultūra“, – sakė A. Frosio. Pašnekovas savo knygai rinkosi atvirą, nuoširdų pasakojimo stilių. „Rašiau taip, tarsi tiesiogiai kalbėčiausi su šių dienų jaunimu“, – pasakojo jis.
Ilgametę gyvenimo patirtį turintis pašnekovas nuoširdžiai dalinasi pokario Italijos kaimo gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais. Ten gausioje šeimoje į pasaulį atkeliavusio kūdikio verksmas yra ne baimė ar rūpestis, o gražiausia muzika. Ten trūksta prabangaus valgio, mažoka asmeninės erdvės, bet erdvu meilės ir rūpesčio. Ten po sunkių lauko darbų atsiradusi trumpa atokvėpio valandėlė skiriama ne sau: ja dalijamasi su aplinkiniais. Ilgos darbo valandos nepastebimai bėga klausant senolių pasakojimų, o vaikai, šalia žaidimų ir nuotykių, buriasi draugėn ir kelis kilometrus eina kartu giedoti šv. Mišioms. Ten kiekviena gamtos dovana gaunama sunkiu darbu, todėl naudojama itin racionaliai ir taupiai.
Kariuomenė – gyvenimo mokykla
Šeimos tradicijos, kunigo patarimai ir pamokymai gulė į to meto jaunuolių širdis. Tačiau nepamainoma gyvenimo mokykla A. Frosio laiko kariuomenę. Šiandieninėje Lietuvoje, kurioje atnaujintas šaukimas mokytis ginti tėvynę palydėtas karčiomis „verktinių“ ašaromis apie tai, kad devyni mėnesiai tarnybos gali sužlugdyti mokslą, verslą, meilę ir gyvenimą, toks požiūris skamba kai kam labai blaiviai, o kai kam – kiek iššaukiančiai. Tačiau A. Frosio neatremiamais argumentais grindžia savo požiūrį, kodėl jaunam žmogui reikalinga karinė tarnyba. Pašnekovas mano, kad šiuolaikiniai tėvai davė jauniems žmonėms puikų materialinį pagrindą, tačiau įskiepyti vertybių daugelis taip ir nesugebėjo… Jų neturinčiam jaunam žmogui nelengva susitaikyti ir pažinti realų pasaulį.
„Karinė tarnyba šiandieninėje Europoje – gana nauja tema. Juk daugelyje valstybių ji nėra privaloma. Ir Lietuvoje kurį laiką karinės tarnybos nebuvo. O ji jaunimui – gyvenimo mokykla, subrandinanti žmogų. Juk šiandien jaunuoliai pripratę viską, ko užsimanė, gauti lengvai ir greitai. Bet gyvenime taip nebūna. Ir kariuomenė priartina žmogų prie realybės. Jaunoji karta jau prarado gebėjimą remtis šimtmečius jų tautos kaupta išmintimi. Kariuomenė moko pajusti, kad gyvenime yra sunkumų, kad lengviausias kelias ne visuomet yra pats geriausias. Ji grūdina žmogų ir rengia realaus kasdienio gyvenimo iššūkiams“, – sakė A. Frosio.
Kodėl karvė išsaugos pasaulį?
Pašnekovas neslepia: dėl mokslo ir technologijos pasiekimų žmogaus gyvenimas labai pasikeitė ir palengvėjo. Vartotojiškoji kultūra žmogų pratina gauti, ką užsimanius, čia, greitai ir dideliais kiekiais. Tačiau ši pažanga turi ir tamsiąją pusę: plastikas, įvairūs cheminiai junginiai nesuyra šimtmečius. Ir kaupiasi šiukšlių kalnai, pavojinga tarša geriasi į dirvožemį, tad netgi jame išaugusios žemės dovanos tampa nebe naudingos, o žalingos. „Atrodytų, kad vienintelė išeitis išsaugoti žemę – eliminuoti iš jos žmogų“, – šypsojosi A. Frosio.
Ir netgi itin populiarūs ekologiniai, gamtosauginiai judėjimai, kurių nariams netrūksta entuziazmo, kartais pasiekia rezultatų, atitinkančių patarlę „gerais norais pragaras grįstas“. A. Frosio savo knygoje pasidalino skaudžia kalnų piemens istorija. Apkaltintas žiauriu elgesiu su avimi, šis žmogus buvo taip persekiojamas entuziastingų gyvūnų teisių saugotojų, kad turėjo atsisakyti savo bandos, savo gyvenimo būdo ir pašaukimo. „Asmeniškai pažinojau tą žmogų. Ši istorija rodo, kaip svarbu laikytis gamtos dėsnių, o ne savo pačių suformuotos nuomonės. Gilesnis pažinimas leistų išvengti tokių skaudžių klaidų“, – sakė jis.
Todėl, pašnekovo manymu, vengiant tokių kraštutinumų, svarbu grįžti prie šimtmečius kauptos kaimo žmonių išminties. Prie požiūrio, kuriame viskas, ką sukuria gamta – nuo pieno iki mėšlo – būtina, vertinga ir panaudojama. „Žinoma, toks požiūris reikalauja nemažai laiko, darbo, pastangų“, – sakė A. Frosio. Ir būtent karvė – patirtimi, sveiku protu ir išmintimi grįstos žemdirbiškosios filosofijos, gyvenimo būdo darnoje su savimi ir gamta simbolis. Todėl ji ir turi galią išsaugoti pasaulį…
Apie karvę, mėnulį ir moterį…
Miesto žmogui, tolimam nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, visi trys išvardinti dalykai bendrų sąsajų neturi. „Miesto žmonės taip atitolę nuo šių žinių, kad apie mėnulio, karvės ir moters tarpusavio ryšį seniai nebekalba. O štai kaimo žmogus iš karto pamatys sąsajas. Juk kalbame apie 28 dienų ciklą, kuris būdingas ir mėnuliui, ir karvei, ir moteriai. O juk šį ryšį matė daugybė pasaulio tautų – nuo europiečių iki egiptiečių, Afrikos genčių“, – sakė A. Frosio. Juk mėnulis, kurio pjautuvas taip primena karvės ragus, daugelyje tautų laikomas dangaus deive. Karvė – žemės, gamtos, vaisingumo ir gamtos dovanų simbolis. O moteris, anot pašnekovo, sujungia šiuos du sakralinius elementus – dangų ir žemę. Juk ne veltui pasaulis ištisus amžius pasitikėjo jos išmintimi, pirmosios žmonių bendruomenės buvo matriarchalinės. „Žinduoliai – tarp jų ir karvė, ir moteris – užtikrina gyvybės tęstinumą. Pienas – dovana, sauganti gyvybę. Kalbėti apie moterį ir karvę šiuo požiūriu reiškia jas išaukštinti. Juk dar ir dabar Afrikos gentyse žmogaus socialinė padėtis, jo turtas vertinamas karvėmis. Kartais jos – vertingesnės už auksą…
Apie tai, kas neįkainojama…
Pienas, pašnekovo manymu, didžiausia gamtos dovana žmogui. Jis iš tikrųjų turi galią maitinti, gelbėti, gydyti. „Galiu patikinti jus: Rokiškio sūris yra vaistas. Juk ne veltui Rokiškyje pagaminti sūriai yra garsūs visame pasaulyje“, – sakė A. Frosio.
Kodėl pienas ir jo produktai tokie svarbūs ir unikalūs? Vos pažvelgus į sūrio mėginėlį pro mikroskopą, pašnekovas čia pat piešia jo ląstelės schemą: joje ne tik gausu fermentų, bet ir antivėžinių junginių.
„Kasdien jūsų organizmui reikia vitaminų ir mikroelementų. Ir ką jūs darote? Einate pirkti maisto papildų. Tačiau visų reikiamų medžiagų vienoje kapsulėje ar tabletėje nėra, todėl reikia pirkti ir naudoti po kelis papildus iš karto. O štai piene ir jo produktuose yra daugiau nei šimtas žmogaus organizmui būtinų medžiagų, įskaitant svarbiausius vitaminus, mikroelementus – kalį, kalcį, magnį. Ir visa tai natūralu, nesintetinta, yra natūraliose iš pieno išskirtose ląstelėse. O juk ir žmogus – natūralių ląstelių darinys. Todėl labai svarbu, kad gyvybiškai būtinos medžiagos į jo organizmą patektų natūralios: su natūraliu pienu, sūriu“, – aiškino pašnekovas ir šypsodamasis pridūrė: „Štai ir vėl grįžtame prie svarbiausios knygos temos: karvė saugo žmogų ir pasaulį…“
