Darželio auklėtoja ir socialinė pedagogė kraštietė Gintarė BALTUŠIENĖ žavi savo atsidavimu darbui. Nors ir kaip stengiausi piešti neigiamą švietimo sistemos įvaizdį, Gintarė visada tai atsverdavo pozityviais ir argumentuotais atsakymais. Kai žinai, jog pedagoginėje sferoje dirba tokie atsidavę, iššūkių nebijantys jauni žmonės, darosi šiek tiek ramiau ir šviesiau. Ramų vasaros šiokiadienį kalbėjomės apie problemas, galimus sprendimų būdus ir… autoritetus. Paskaitykit, įsikvėpkit ir rugsėjo 1-ąją sutikite su šypsena: Gintarės žodžiai įrodo – viskas po truputį eina geresne linkme, tačiau viskas priklauso tik nuo mūsų pačių…
– Pradėkime nuo tavo studijų laikų. Mokslo kokybė dažnai labai skiriasi mažuose ir dideliuose miestuose. Ar pati, atvykusi studijuoti į Vilnių, tai pajutai?
– Kalbant apie mokslo kokybę, galiu pasakyti, kad kiekviena mokymosi įstaiga suteikia kitokias sąlygas lavėti, ugdytis, o tai ir sudaro mokslo kokybę. Vienur ji labai aukšta, o kitur tikrai galima labiau pasistengti. Didmiesčiai visada atveria platesnes galimybes tobulėti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų, tačiau jauni žmonės, bandantys įsitvirtinti mažuose miesteliuose, mano akimis yra pagirtinas pavyzdys.
– Tačiau taip neturėtų būti, juk egzaminai visiems tie patys…
– Taip, mokymosi kokybė, nors ir turėtų būti panaši, ji tikrai skiriasi. Pati esu, manau, to pavyzdys. Iki aštuntos klasės lankiau Panemunio pagrindinę mokyklą, vėliau perėjau į Pandėlio gimnaziją. Tikrai nebuvau iš mokinių pirmūnių, galima mane įvardinti „vidutinioke“. Egzaminus laikiau su baime, paskatinimų, kad viskas bus gerai ir gausiu aukštus įvertinimus, nebuvo, tačiau tai, manau, nėra blogai, nes pedagogai žino ir mato kiekvieno mokinio galimybes, mokymosi lygį. Mane visad traukė pedagoginė sritis. Pavyko įstoti į socialinės pedagogikos studijas dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete. Esu tikrai pareiginga, mėgau tą, ką mokiausi, stengiausi ir pastangos buvo įvertintos. Nors mokykloje nebuvau pirmūnė, universitete pavyko būti vienai iš jų. Baigusi bakalauro studijas, jas tęsiau valstybės finansuojamoje vietoje socialinės politikos studijų programoje Vilniaus universitete. Ten studijų lygis tikrai buvo kitoks. Iš viso to matyti, kad ta linkme, kuria turi judėti švietimo sistema, tikrai yra kur tobulėti. Ir mokinys, ir studentas turi jausti didelę pedagogų bei dėstytojų motyvaciją, juk jie, visų pirma, yra mūsų pavyzdys įžengus į mokymo įstaigą.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
