„Neženotas“ agronomas ir jauna specialistė
Alena kilusi iš Kupiškio rajono, Bajorų kaimo, iš aštuonių vaikų šeimos. Jos mergautinė pavardė Balytė. Bet mokslai ir darbai susiję su Rokiškio rajonu. Baigusi zootechnikos mokslus Salų žemės ūkio technikume, buvo paskirta į Vilkolių kolūkį, netoli Suvainiškio. Jaunai specialistei kolūkio pirmininkas tada sakęs: „Yra neženotas agronomas, tai abiem bus nenuobodu dirbti.“ „Taip ir apsivedėm su tuo agronomu“, – šypsosi Alena. Tais laikais buvo įprasta pirmininkus kilnoti iš vieno kolūkio į kitą, taigi netrukus ją pasikvietusį vadovą iškėlė, o nauju pirmininku rajono valdžia skyrė jos vyrą Petrą Grigaliūną. Šeima 9 metus išgyveno Vilkoliuose. Kai šį kolūkį sujungė su Suvainiškio kolūkiu, vyrą iškėlė į „Jaunosios gvardijos“ kolūkį, buvusį tarp Kamajų ir Panemunėlio. Iš ten 1973 m. teko kraustytis į Lukštus. Tik jau nebe dviese, o keturiese – su dviem sūnumis. Netrukus gimė trečias.
Alena dirbo pagal specialybę. Paskutinė jos darbo vieta – veislininkystės įmonė. Joje darbavosi 15 metų, iki pat pensijos. Vaikai buvo sukūrę savo šeimas, o jiedu su vyru persikėlė į anksčiau įsigytą sodybą, kurią čiupo remontuoti per ekonominę blokadą, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Gyveno ūkiškai ir išbandė viską – laikė karvių, avių, kiaulių, net paršavedę.
Dabar Alena likusi viena, vyras iškeliavęs anapilin. Daugiabutyje ji gyvena nuo 2021 m. rudens.
Idėja kilo besidairant nuo kalnelio
O kaip gimė mintis užrašyti kaimų istorijas, juk toks užsiėmimas nesusijęs su tiesioginiu darbu, užima marias laiko? „Kaime buvo dvejos kapinės – vietinių žmonių ir Pirmojo pasaulinio karo kareivių. Šeimoje būdavo tokia pas mus mada: kai grįžtame namo – iš mokslų ar šiaip, tai kitą dieną būtinai nueiname į kapus. Žiūrim nuo kalniuko su seserim į kaimo laukus ir kalbam – mes tai žinom, kas čia ir kur gyvena, bet kai numirsim, kas tada žinos? Ėjo melioracija, mūsų bendraamžiai mokėsi ir išmokę į kolūkį nebegrįždavo. Rajono laikraštyje perskaičiau raginimą – bibliotekininkai raginami aprašyti savo teritorijoje nykstančius arba išnykusius kaimus. Šitą mintį pasigavau – o, taigi ir mūsų kaimas nyksta, reikia čiupti ir rašyti. Mano tėvai abu buvo gyvi, pradėjau rašyti. Rašiau juodraštyje, rinkau nuotraukas. Nelabai žinojau, kaip rašyti… O sesuo Aldona, buvusi matematikos ir braižybos mokytoja, perrašė spausdintinėmis raidėmis. Ji gyveno Panevėžyje, tai kai susitikdavom, jai perduodavau juodraščius, ji mieste perrašydavo. Prisirinko nemažai lapų, nunešiau į spaustuvę, paprašiau, kad įrištų, bet kad būtų galima juos išsegti. Nuėjau pasiimti – taip viskas ir sudėta, nebeišimsi“, – pasakoja moteris.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…”
