Pedagogu tapo netyčia
Jonas Vitkauskas – žemaitis. „Gimiau 1928 m. Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, bežemių valstiečių šeimoje. Būdamas šešerių metų pradėjau lankyti mokyklą. Baigiau Mažeikių gimnaziją“, – aiškiai, neskubėdamas apie save pasakoja pašnekovas.
Kodėl tapo mokytoju? Pasirodo, gyvenimas susiklostė taip, kad nebuvo kito pasirinkimo – baigdamas mokyklą susirgo. Pusę baigiamųjų egzaminų laikė su bendraklasiais, likusius – vienas. Brandos atestatą gavo rugsėjo pradžioje. „Gaila buvo praleisti metus. Lyg tyčia iš Klaipėdos mokytojų instituto namo pravažiavo mano draugas, kuris buvo pasirinkęs studijuoti matematiką. Jis patarė važiuoti ir bandyti į papildomą priėmimą. Aš matematikos iš tolo nekenčiau, bet mokėjau, todėl pasisekė įstoti. Tačiau fakultete išbuvau tik porą savaičių – perlaikiau egzaminus į istoriją, kurią mėgau. Taip netikėtai pakliuvau į dvimetį Klaipėdos mokytojų institutą, kuris man suteikė progimnazijos mokytojo kvalifikaciją“, – apie pedagogikos studijas kalbėjo J. Vitkauskas.
Prieš kariuomenę beveik metus J. Vitkauskas dirbo Salake (Zarasų r.). Tarnaudamas kariuomenėje, 1951 m. spalio mėnesį sužinojo, kad į Sibirą ištrėmė tėvus. Tuos metus prisimena su dideliu skauduliu: „Pasisakyti apie tėvus niekam negalėjau, todėl buvo labai sunku.“ Tačiau džiaugiasi, jog jam tremties pavyko išvengti, mat čekistai pametė jo pėdas. 1953 m. pradėjo mokytojauti Jūžintų septynmetėje mokykloje, o 1954 m. mokslo metus pradėjo jau Antalieptėje.
Tais pačiais metais, baigusi Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultetą, į Antalieptę su paskyrimu atvyko Antanina Galvelytė – būsimoji Jono žmona, rokiškietė iš Radžionių kaimo.
Šiame institute istorijos studijas 1969 m. baigė ir J. Vitkauskas. Keliai niekur kitur jų nebeišvedė. Susituokę visą gyvenimą dirbo Antalieptėje.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
