Atnaujina
„Šis pleneras – tai Visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ projektas „Sociokultūrinių paslaugų organizavimas Rokiškio miesto senyvo amžiaus asmenims“. Jo tema – langinių restauravimas ir tapyba ant langinių. Langines atnaujina dešimt moterų. Būtų įdomu sulaukti vyrų, bet, matyt, vyrai šioje srityje neaktyvūs. Iš viso tautodailėje vyrai neaktyvūs, gal išimtis – tiktai Aleksandras Spundzevičius, jis apsuptas daugybės moterų“, – apie projektą ir jo dalyves pradeda pasakoti A. Augutis.
Iš tiesų tapybos studija virtusioje klasėje su teptukais rankose sukiojasi vien moterys. „Tai socialinis projektas, tai bandymas suteikti galimybę kūrybiškai pasireikšti ir galbūt pradėti darbinę veiklą… Dešimt dalyvių nebuvo sunku surasti, nes kone visos dalyvauja tautodailininkų veikloje, kai kurios įsijungusios ir į kitų organizacijų projektus, – pastebi dailininkas. – Šis projektas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje vyksta dešimties dienų mokymai. Jų metu įgaunama teorinių žinių ir restauruojamos senos langinės. Dalyvės susipažįsta su kompozicija, su dažais, mokosi juos maišyti, atkurti spalvas… Kai kurios langinės labai nukentėjusios, kai kurias plokštumas reikėjo atnaujinti žiūrint į langinių katalogą.“ Atnaujinamos dešimties langų langinės.
Labiausiai pakenkė saulė
Čia atkeliavo langinės iš Rokiškio miesto Kauno ir Respublikos gatvių. Seniausios tos, kurios tapytos trečiajame plenere, t. y. 2007 m. Pasak A. Augučio, langinių amžius priklauso nuo daugybės dalykų, tačiau labiausiai – nuo saulės. Greičiausiai neatlaiko dažai, jeigu jos pakabintos pietų pusėje ir nuo ryto iki vakaro į jas saulė plieskia. Šiaurinėje pusėje išsilaiko ir bent 15 metų. Langų puošmenas veikia ir kitos stichijos: šaltis, vėjas, lietus, drėgmė… „Medis tarsi gyvas, jis vaikšto – išsiplečia, susitraukia, todėl tapydami naudojame akrilinius dažus, kurie kartu yra plastiški, todėl „vaikšto“ kartu su medžiu. Bet neišlaiko ir jie“, – sako Arūnas.
Lakuotos tik iš pradžių gražios
Kai kurias anksčiau tapytas langines verkiant reikėjo restauruoti. Dalį jų namų savininkai net patys buvo nukabinę ir kreipėsi į dailininkus, kadangi atrodė nebeestetiškai, iš pablukusių ir patrupėjusių potėpių nebebuvo įmanoma suprasti, kas pavaizduota. A. Augučio pastebėjimu, ypač išbluko tos langinės, kuriose dailininkai bandė išsaugoti natūralų medį – jį ne dažydavo, bet lakuodavo. Lakas absoliučiai nesulaikydavo saulės poveikio, todėl tokios langinės greičiausiai patamsėdavo, pranykdavo piešinys. Iš pradžių tokie natūralaus medžio plotai atrodė labai gražiai, atsiskleisdavo medžio tekstūra, tačiau lakas neatlaikė gamtos poveikio.
Dirba emocingai ir atsakingai
Plenero dalyvėms kyla begalė klausimų – kaip tapyti, kokia spalva paryškinti, kaip komponuoti, kur vaizduoti arkliuką ir apskritai – kokia žuvis buvo pavaizduota anksčiau tapytoje, dabar jau išblukusioje langinėje, tinka ar netinka toks vaizdų nuoseklumas? Angelus tapanti Lilia labai susikaupusi – vienoje rankoje angelo trafaretas, kitoje – teptukas. Jai, tautodailininkei, tapyba nėra naujas dalykas, tačiau prie langinių prisiliečia pirmą kartą. „Netautodailininke“ prisistačiusi Rita labai aktyvi – studijoje nuolat aidi jos balsas ir klausimai vadovams. „Čia man viskas nauja, pasodino ne prie restauracijos, o prie naujos langinės, tai – atsakomybė. Net nekvėpuoju, kai tapau tiesią liniją…“ – šmaikščiai pasakojo moteris. Yra naujokių. Jos kuklios ir tik prasitaria, jog čia viskas joms nauja, o sudėtingiausia buvę įsisavinti, kaip dirbti su dažais.
A. Augučio tapytas langines restauruojančios moterys prasitarė, kad joms autorius leido pasavivaliauti – nutapyti didesnes ir riebesnes žuvis nei buvusios. Tuojau pasipila pajuokavimai – logiška, kad dabar žuvys didesnės, nes per keletą metų paaugo.
Naujokėms sunkiausia perprasti dažų technologiją
Arūnas skaičiuoja, jog kolega A. Uogintas nedalyvavo galbūt tik poroje plenerų, taigi „yra arti visų“. A. Uogintas negaili pagyrų visoms dalyvėms: „Geros mokinės. Turi savo nuomonę, galim pasišnekėti. Puikiai supranta ir išmano harmoniją, labiau reikia aiškinti dažų technologiją. Viena kitą konsultuoja. Ornamentus tapome pagal trafaretus. Jeigu jie kartotiniai, tai kam gaišti laiką? Taip greičiau, paprasčiau. Išblukusias langines tapome iš naujo, svarbiausia, kad būtų išlaikomas koloritas. Dalis langinių buvo su tekstais, su pagonišku dangumi. Dabar – be tekstų, atsiras krikščioniško dangaus ženklų – angelas, avytė… Be to, kas pavaizduota, visada yra siužetas. Pavyzdžiui, vienoje langinėje vaizduojamas pavasaris, kitoje – žiema, arba naktis-diena. Tuomet atsiranda metaforų, atsiranda personažo kitimas ir siužetas.“
Rugpjūtį laukia tapyba ant visiškai naujų langinių
Pasibaigus šiems dešimties dienų mokymams, rugpjūčio pradžioje prasidės antroji projekto dalis, kurioje dalyvaus tos pačios moterys. Tai gali tapti iššūkiu, kadangi prireiks ir savarankiškumo, ir susitarimo. „Tada įvyks tikrasis 4 dienų pleneras –moterys tapys visiškai naujas langines. Kiekviena dalyvė gaus vieną langą ir dvi jo langines. Kurs grupėmis, mat nėra nė vieno namo, kuris turėtų tik vieną langą, – šypsosi A. Augutis. – Grupė dirbs prie to paties namo langinių, turės susitarti tarpusavyje dėl spalvų ir pasiekti stiliaus vienovę.“
Nors šiame projekte dalyvauja duoną ne iš tapybos užsidirbančios kūrėjos, tačiau iš esmės profesionalių dailininkų tradicija nedingsta, nes joms vadovauja savo darbo asai. „Tradicija nenutrūksta ir kitais metais vėl žadame sukviesti profesionalius dailininkus“, – apie ateitį kalba A. Augutis.
Projektą iš dalies remia:
