Ugnis – vienas iš pradų
Etnologai teigia, kad viskas gyvenime yra kova, mus supa nuolatiniai prieštaravimai. Ankstyva tos kovos nuojauta ir nulėmė dviejų pradų garbinimą. Šio reiškinio užuomazgų matoma ugnies ir šviesos kulte. Ugnis teikia gyvybę ir ją naikina, todėl ugnies garbinime susilieja du pradai – gerasis ir blogasis. Jie sudaro vienovę. Todėl ugnis gyva šiuolaikinėse šventėse, susijusiose su liaudies pasaulėjauta, papročiais.
Laikinas menas
Įprasta matyti degančius laužus, rečiau suliepsnoja iš šiaudų ir šieno sukurtos skulptūros. Priklausomai nuo formos ir dydžio, oro sąlygų, jos liepsnoja 10–30 min. Jas ruošti įgudę menininkai teigia, kad vienos skulptūros sukūrimo laikas apytikriai gali svyruoti nuo 6 valandų iki 3 darbo dienų. Skulptūroms naudojami šiaudai, šienas, nendrės. Organizuojamos net ugnies skulptūrų šventės, simpoziumai.
Kaip ir iš kur atsirado idėja kurti deginamas skulptūras? „Yra problema – pasaulyje daug meno kūrinių. Jei visi išliktų, nebūtų kur koją pastatyti. Dėl to atsirado laikini menai: žemės menas, ledo skulptūros, degančios skulptūros… Jos sukurtos iš laikinų medžiagų ir sunyksta natūraliai, – paaiškina rokiškėnas menininkas Arūnas Augutis, kuris ne kartą yra turėjęs reikalų su degančiomis skulptūromis. – Kurdamas skulptūrą jau žinai, kad tai laikinas, momentinis menas. Jei ji būtų palikta, supūtų, ją ištaršytų vėjas ir būtų kur kas gailiau nei sudeginti.“
Pasak jo, nereikia manyti, jog šioms skulptūroms dažniausiai pasirenkamos baltiškų ženklų formos. „Skulptūrų su baltiškais ženklais nėra daug deginama. Apskritai tuos ženklus reikėtų vadinti ne baltiškais, o archetipiniais, būdingais tiek slavams, tiek skandinavams. Tai universalūs ženklai. Pavyzdžiui, iš senų laikų yra atėję Gedimino stulpai; pasukta kryžmė reiškia namus, tėvynę“, – į ženklų ištakas leidžiasi A. Augutis.
Degančių skulptūrų pradininku Rokiškio rajone jis linkęs laikyti dailininką Rimvydą Pupelį.
Tikros – tik dvi
Pasak R. Pupelio, Lietuvoje degančias skulptūras labiau pradėta kurti po 2000 m., kai grupė menininkų laimėjo degančių skulptūrų festivalyje Švedijoje. Jis vienu pirmųjų panašių renginių rajone įvardija 2003 m. rudenį sumanytą unikalų ugnies skulptūrų parką, pavadintą „Ugnies pėdos“. Jis vyko Obelių mieste. Tąkart trylika šiaudinių skulptūrų R. Pupeliui padėjo kurti tuometiniai kultūros darbuotojai Gytis Gruzdas ir Irena Tervydienė. Neblogai pasisekė degančių skulptūrų akcija „Pagoniški ženklai“ Rokiškyje, Savivaldybės aikštėje, miesto šventės metu. R. Pupelio nuomone, šios dvi šventės buvusios tikrosios, o iki to „tik bandymai, eksperimentavimai, atradimai ir praradimai“.
Vėliau ugnies skulptūras būdavo galima pamatyti ir tradicinėje obeliečių šventėje „Obelinė“. Pavyzdžiui, 2015 m. R. Pupelis kartu su Laimontu Jakštu sukūrė į dangų nukreiptą plaštaką. Degimo įspūdžiui sustiprinti, joje buvo įdėtas ritinys šiaudų. Skulptūras jis kūrė ir su mokiniais. Pasak jo, Rokiškio rajone periodiškai tokias skulptūras kūrė A. Augutis, Sigitas Daščioras, o G. Gruzdas idėją „pervežė“ į gretimą Zarasų rajoną, į Antazavę.
Nė kiek negaila, juk ne į laužą sumeta
Rokiškietės tautodailininkės Alės Gegelevičienės stichija – tikrai ne degančios skulptūros. Jos rankoms paklūsta smulkūs dirbiniai iš šieno – paukšteliai ir pan., kuriems labiausiai tinka minkštas, vos 15–20 cm aukščio žolės atolas. Bet problema – tokią žolę tenka pjauti dalgiu. Ilgos viksvos tinka nebent karkasui. Tautodailininkė sako, jog ji netingi dirbti, todėl negailėtų savo darbų. Nebūna gaila ir tų liepsnose pražūvančių, kitų kūrėjų surištų skulptūrų. „Juk ne lauže sukūrenama, – teigia moteris. – Žinoma, būtų gerai, jei skulptūros iki to laiko (sukūrenimo – aut. past.) pastovėtų ir akį džiugintų ne savaitę ar dvi, o ilgiau.“
Liko nesukūrenta
Salų dvaro amatų dirbtuvėse triūsianti ir pynimu iš vytelių, lipdymu iš molio užsiimanti tautodailininkė Augenija Ruželienė turi kitokią nuomonę: „Aišku, kad gaila žiūrėti į degančias skulptūras, juk daug darbo įdėta. Geriau jos liktų stovėti.“
Prie tokio laikino meno kūrimo ir ji pati yra prikišusi rankas – 2019 m. pavasarį dirbo prie deginti ruošiamos skulptūros, kuri turėjo suliepsnoti prie Rokiškio dvaro per Mindaugo karūnavimui skirtą šventę.
A. Ruželienė puikiai pamena, ką patyrė ją kurdama. Tokioms kompozicijoms prireikia ne tik išmonės ar žinių, bet ir fizinės jėgos. Jai pagelbėjo vyras – iš medžio surišo didelį karkasą. Prisidėjo ir dar viena pagalbininkė, tad šieną iš ritinio trise pynė, rišo, vyniojo… Tam sugaišo daug laiko. „Sugaištas laikas priklauso nuo įgūdžių. Man tai buvo pirmas kartas, todėl ilgai užtrukome. Jei darytum nuolat, žinotum, kas ir kaip. Norėjome, kad šienas stipriai, tvirtai būtų suveržtas. O jei palaidai suriši, tai degdamas kris, nebus vaizdo“, – pasakojo tautodailininkė.
Tačiau A. Ruželienė kol kas taip ir neišvydo, kaip liepsnose dingsta pirmoji sukurta skulptūra, mat ji taip ir liko nesukūrenta. Dabar tai skulptūrai jau dveji metai, ji iš Rokiškio perkelta į kito dvaro parką – Salų. Tiesa, per ilgą laiką šiek tiek pakito jos išvaizda – gamta prislopino šieno šviežumą.
Projektą iš dalies remia:
