Šeimos tradicija
J. Puslienės kepamos duonos tradicija atkeliavo iš gretimo Zarasų krašto. Jūratė ją, kaip ir iš kartos į kartą perduodamą antrą šimtmetį skaičiuojantį ąžuolinį duonkubilį, perėmė iš anytos Anelės Puslienės.
Jūratė leidžiasi pasakoti vyro šeimos istoriją: „Duonkubilis atkeliavo iš vyro močiutės Anastazijos Puslienės laikų. Tai pirmoji šios duonos kepėjų karta. Pasiligojus Anastazijai, duoną kepė jos sūnaus Petro žmona Anelė. Tai antroji duonos kepėjų karta, kurios dėka namine duona jų troboje kvepėjo iki 1984 m. vidurio, kai anapilin išėjo Petras. Likusi viena, Anelė nepanoro gyventi tuščiuose namuose, todėl juos pardavė ir persikėlė gyventi pas sūnų Vilių ir marčią Jūratę į Jūžintus. Taip šioje gražioje kartų ir duonos kepimo istorijoje atvertėme naują puslapį. Naujoje aplinkoje įsikūrusi Anelė liepė sūnui Viliui, mano vyrui, kuo skubiau sumūryti krosnį. Gyvenome ir tebegyvename „alytnamyje“, jame krosnies nepamūrysi, todėl kieme pasistatėme vadinamąją viralinę. Vyras surado garsų Jūžintų krašto duonkepių krosnių meistrą Leoną Kvedarą ir, anytai padedant bei akylai stebint, viralinėje buvo sumūryta plytų krosnis. Motina ir toliau kepė duoną mūsų šeimai atsivežtame ąžuoliniame duonkubilyje iš taip pat atvežtinių mažųjų rugių grūdų, kuriuos nuo seno jie sėjo ir augino Vajasiškio apylinkėse, o Jūžintų krašto žemės labai primena Zarasų kalvotus, nederlingus ir akmenuotus laukus.“
1998 m. Jūratės anyta persikėlė į Uteną, bet kas trečią savaitę jai tekdavo atvažiuoti kepti duonos, nes šiuose namuose ant stalo visada buvo raikoma tik naminė duona.
Taigi nieko kito nebeliko – teko Jūratei imtis kepimo darbų. Prieš 22 m. ji, išbandžiusi anytos paliktą duonkubilį, duoną kepa iki šiol. Tai trečioji šios aukštaitiškos duonos kepėjų nenutrūkstanti karta.
Duonai naudojami tik savi miltai: „Juokauju, kad aš paveldėjau duonkubilį, o vyras – žemę, todėl jo pareiga – paruošti rugių sėjai lauką, pasėti, nukulti, išvalyti ir sumalti. Lauką, kuriame auga rugiai, vadiname duonos lauku, jo visai netręšiame, tik sėjomainą taikome, pūdymą paliekame.“ Ji kepama su tylia malda ir didžiausia žemdirbiška atsakomybe, meile ir pagarba ją kepusiems, valgantiems ir pagal krašto paprotį šviežia duona pasidalijama su artimaisiais ir draugais.
Skonis nesikeičia daugiau nei šimtą metų
Duonos skonį nulemia iš kartos į kartą perduodamas ąžuolinis duonkubilis, kuriame gyvena duonos raugo bakterijos, susiformavusios natūraliai iš laukinių mielių, esančių rugiuose.
Užmaišydama duoną, ji nenaudoja pridėtinio raugo, tiesiog duonkubilyje užpliko miltus. Raugo neprireikia, nes jo natūralios bakterijos gyvena duonkubilio sienelėse. Pasak Jūratės, šios duonos skonio pakeisti nebeįmanoma. Po kepimo duonkubilis neplaunamas, tik gerai išgramdomas, išsausinamas miltais ir išdžiovinamas.
Senoviškai
Duonos kepimas užima didžiąją dienos dalį. Malkų paruošimas ir duonkepio kūrenimas – vyro pareiga. Žinoma, Jūratė tešlą minko rankomis. Dirba tyloje ir susikaupime. Ant pirmojo kepalo įspaudžia kryžiaus ženklą, kituose – rūtos šakelę arba duobutes. Krosnyje duonelė kepa apie 2,5–3 valandas. Per tą laiką kepalus tenka pakeisti vietomis, kad vienodai iškeptų. Seneliai ir tėvai šią duoną valgė kiek pastovėjusią ir tik stora tamsia pluta, kuri ją saugojo nuo susenėjimo. Buvo tikima, kad ji labai sveika ir nuo jos raudoni žandai vaikams ir seniams darosi, todėl iki šiolei laikomasi tų pačių tradicijų ir duona formuojama ant ližės ir kepama ant ajero ar klevo lapų. Iškepta juoda duonelė laikoma apdengta drobe ir ilgai nesensta.
Atstovauja kraštui
Pusliai valgo tik naminę duoną. Ją siunčia Vilniuje ir Utenoje gyvenančioms dukrų šeimoms, gausiam artimųjų būriui, draugams. Kepaliukai nukeliauja net į užsienį. Nors kepama senoviškai, tačiau atstumai dažniausiai įveikiami šiuolaikiškai – paštomatu. Taip pat ši duona kepama Jūžintų krašto kulinarinio paveldo ir tapatumo pristatymams, bendruomenės šventėms, įdedama svečiams lauktuvėms su duonos kepėjos siunčiama žinia apie tai, kad dar yra žmonių, natūraliai išlaikiusių senąją krašto tradiciją kepti ruginę duoną savo šeimai bei artimiesiems ir taip tęsiančių gražią giminės tradiciją, perduodamą iš rankų į rankas.
Šiai ruginei duonai suteiktas tautinio paveldo ženklas, o duonos kepėjai – amatininko statusas. Šioje giminėje taip susiklostė, kad duonos kepimo tradicija perduodama marčioms. Ar bus kam ją tęsti, juk sūnų nėra? O gal viena iš dukrų ar anūkių perims?
Raugo gumulėlis subrandino verslo idėją
Priešingame rajono pakraštyje S. Šerepkienės kepamos naminės, bemielės duonos raugas gyvena šaldytuve, 6 laipsnių šilumoje. Jos kepyklėlė „Garduona“ įrengta Kazliškio kaime, buvusiame gyvenamajame Šerepkų name, iš kurio išsikėlė tik prieš 2020 m. Kūčias. Svetlana rodo patalpas: „Čia žaliavų sandėlis, kepykla, fasavimo skyrius ir edukacijai skirtas kambarys.“ Jas remontuojant ir pritaikant, darbavosi ne tik šeima, bet ir giminės.
Duoną kepti ji užsimanė prieš 11 metų, tąkart raugo parsinešė iš kaimynės. Iš tos pačios kaimynės nusirašė ir duonos receptą, o jis buvęs išspausdintas „Gimtajame…“ Per tuos metus nuo tamsios duonelės perėjo prie šviesesnės, vėliau parūpo balta, o naminę elektrinėje orkaitėje iškeptą duoną pamėgo visa šeima. Taip pat jos būdavo galima įsigyti renginiuose, bendruomenių suėjimuose. Pasitaikius progai, Svetlana ryžosi pasinaudoti vieno projekto lėšomis ir pradėti verslą. „Kartais apie tai pasvajodavau, bet galutinai paskatino mama. Mama liepė, o aš klausiau ir dariau, – juokiasi. – Ji labai mane palaikė.“
Pasikliauja rankomis ir ramybe
Duona čia kepama dukart per savaitę – antradieniais ir penktadieniais – ir išvežiojama klientams.
Kepykloje stovi keletą tūkstančių kainavusi padinė elektrinė krosnis su kildinimo spinta. Kartu su ja, kaip priedas, atkeliavo ir tešlos maišytuvas. Tačiau jis stovi be darbo, nes Svetlana tešlą tebeminko rankomis, kaip ir tradicijas puoselėjančios šeimininkės, – taip esą maloniau, tikriau. Išminkytą dėlioja į kepimo indus ir pašauna į krosnį, prikaitintą iki 200 laipsnių.
Dar nepasitaikė, kad duonos kepimo imtųsi būdama prislėgtos nuotaikos. Pasak šeimininkės, jei ir supyksta iš ryto, tai nuotaika pasitaiso, kol automobiliu atvažiuoja iš namų iki kepyklos ir nuvalo stalviršius, pasiruošia darbui – čia tylu, gera, o duonos kvapas jau įsigėręs į sienas.
Pasak Svetlanos, jei verslas nepavyks, patalpų remontas nenueis perniek, mat auga vaikai, tad „nors vienas ūkyje pasiliks“.
Pritrauks mažuosius
Kokia kepyklos ateitis, priklausys ne tik nuo duonos valgytojų. Daug vilčių siejama su edukacija, kuriai kelią šiuo metu pastoja karantinas. Svetlana laukia nesulaukia, kada galės atvažiuoti besidomintieji ir išbandys duonos kepimą. Jie patys galės rinktis etapą: galbūt vieni panorės minkyti tešlą ir palaukti, kol ji iškeps, kiti – galbūt tik paragauti ir šį bei tą sužinoti. Išdavė paslaptį, kad mažiausi lankytojai galės patys vaidinti pasakėčioje apie senį ir vilką, kurioje bus pasakojamas duonelės kelias. Lėlės vaidinimui jau siuvamos.
Projektą iš dalies remia:
