Giedraičių giminė garsins Rokiškio kraštą?

Pagiriamasis žodis obeliečiams

Aktorius, pedagogas, režisierius, senosios kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas Rimantas negaili gerų žodžių Obelių bendruomenei: „Jų iniciatyva padarė stebuklus. Tvarkosi puikiai. Bendruomenės vadovas Virginijus Pupelis – tai nerealus, besidomintis istorija, duoto žodžio besilaikantis žmogus.“ Taip atsiliepti apie obeliečius jį paakino sėkmingas bendradarbiavimas statant paminklą M. M. Giedraičiui.

Tačiau, pasak Rimanto, to neįmanoma pasakyti apie valstybines institucijas, kurioms stinga platesnio požiūrio į istoriją. „Pažiūrėjus į muziejų ekspozicijas atrodo, kad mūsų valstybė susikūrė prieš 100 metų: atkurta nepriklausomybė, vyko kovos už laisvę. O LDK visiškai pamiršta, nors turim galingą istoriją…“ – teigia pašnekovas, savo giminės linija pradėjęs domėtis nuo mokyklos laikų. Intensyviau to ėmėsi apie 1998-uosius. Duomenis rinko iš bažnytinių metrikų, istorinių knygų ir, žinoma, Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Kunigaikščio titulas – pripažintas

R. Giedraitis pasakoja, kad M. M. Giedraitis yra vienas iš žymiausių kunigaikščių Giedraičių giminės atstovų. Vienas iš didžiausią karjerą padariusių šios giminės atstovų LDK istorijoje, LDK politinio elito grandas. Simboliška, jog Obeliai buvo jam pirmoji vieta, kurioje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Steponas Batoras skyrė jam pirmąsias administracines pareigas – Obelių valdytojo-seniūno. Be jų, M. M. Giedraitis tituluojamas LDK valstybės, karo ir kultūros veikėju, Videniškių (Molėtų r.) Šv. Lauryno bažnyčios, vienuolynų Videniškiuose ir Panemunyje fundatoriumi, Vilkmergės (Ukmergės) seniūnu, Mstislavlio (Baltarusija) vaivada…

Jo tėvas Motiejus Giedraitis buvo diplomatas, rašytojas, mūrinės Videniškių pilies ir pirmosios medinės Videniškių bažnyčios statytojas, o nuo 1507 m. Maišiagalos ir Kernavės seniūnas. M. Giedraičio senelis ir tėvas XV a. pradėjo Giedraičių kunigaikščių giminės liniją, savo tęstinumą išlaikiusią iki šių dienų, ir nuo XVI a. pradžios įteisinusią kunigaikščio titulą, kuris jiems ne suteiktas, o pripažintas kaip dinastinis – kilmingos šaknys eina iš tėvo, senelio ir protėvių. Mama – kunigaikštienė Ona Krošinskytė Sapiegienė, našlė, Konstantino Fedorovičiaus ir Onos Krošinskių duktė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarionių, Rokiškio dvaro valdytojų giminaitė.

Kas dar netyrinėta?

Kunigaikščio  vaikystės ir jaunystės periodai netyrinėti, tik žinoma, jog buvo ugdomas šalia tėvo, svarbaus karaliaus dvaro pareigūno, Giedraičių vėliavininko, diplomato. Taigi kol kas nežinoma, ar buvo baigęs oficialius mokslus. Pasak istorikės Aleksandros Arimetos Vojevodskaitės, vertėtų atkreipti dėmesį į artimus tėvo ryšius su Upsalos šviesuomene bei į Radvilų aplinką, kurioje auklėjosi ir Martynas, ir Martyno giminaitis Leonas Sapiega. Lietuvių enciklopedijos žodžiais tariant, „turėjo būti dvarų mokytojų lavinimas“. Tikimasi, jog artimiausiu metu archyvuose bus atrasta informacijos apie jo mokslus, juo labiau, kad jo du broliai – Merkelis ir Kasparas – mokėsi Karaliaučiaus ir Vokietijos universitetuose.

Karjera

Tikėtina, jog nemažą įtaką kunigaikščio M. M. Giedraičio pažiūroms susiformuoti turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro gyvenimas. Su paskutiniuoju Žygimanto Augusto valdymo dešimtmečiu (1563–1572) sietina ir jo karinės karjeros pradžia.

Visuomeninę karjerą M. M. Giedraitis pradėjo karo tarnyba. Tai sutapo su globėjo brolio Merkelio veikla Vilniaus kapituloje bei Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Stepono Batoro, glaudžiai bendradarbiavusio su Merkeliu Giedraičiu, žygiais – trimis Maskvos kampanijomis 1576–1586 m. Jose už drąsą ir didžiausią atsidavimą pelnė S. Batoro pasitikėjimą, malonę ir palankumą.

Po Livonijos karų už nuopelnus 1586 m. liepos 15 d. S. Batoras paskiria M. M. Giedraitį Obelių dvaro su miestu ir valsčiumi valdytoju – seniūnu. Po trejų metų Žygimanto III (Vazos) privilegija skiriamas Vilkmergės seniūnu, dar vėliau – į Mstislavlio vaivados pareigas, kurios LDK buvo bene svarbiausios. Tai buvo valdovo valstybinių dvarų, pilių, miestų administracinės pareigos už nuopelnus valstybei. Jos būdavo skiriamos atsižvelgiant į šeimos kilmę, turimas valdas (žemes) tose vietovėse ir nuopelnus valstybei.

Karinė tarnyba

Karjeros pradžia siejama būtent su S. Batoro trimis žygiais – Maskvos kampanijomis 1576–1586 m.

Dr. Algirdas Baliulis, tyrinėjęs istorinius šaltinius apie Obelius, yra nurodęs, jog Obelių dvaras XVI–XVII a. privalėjo priimti ir išlaikyti iki 200 raitelių ir karių. Neatsitiktinai tuo metu Obelių seniūnu buvo paskirtas karo žygiuose pasižymėjęs kunigaikštis M. M. Giedraitis, kurio dispozicijoje buvo šimtinė raitelių. Kunigaikštis ją išlaikė ir su ja dalyvavo mūšiuose su rusėnais ir švedais. Salaspilio mūšyje dalyvavęs Martynas rinko karius ir iš Obelių, ir iš Vilkmergės vietovių. Obeliai buvo pasienio su Livonija teritorija, kurią anksčiau puldinėjo tiek rusėnai, tiek Livonijos ordinas, todėl dėkingoje gynybine prasme vietovėje turėjo būti gynybiniai įtvirtinimai. Neabejojama, kad Obeliai buvo LDK valstybės sienos gynybinių įtvirtinimų linijos dalis. Rimanto nuomone, Obeliuose galimai buvo ne dvaras, o piliavietė su fortifikaciniais įtvirtinimais, tačiau tam patvirtinti reikalingi tolimesni archeologiniai tyrimai.

Pasak A. Vojevodskaitės, daugiausiai žinių apie Martyno Marcelio dalyvavimą Livonijos karuose išliko Kircholmo (Salaspilio) mūšio aprašymuose, išgarsinusiuose jo didvyrius ir patį kunigaikštį M. M. Giedraitį, vadovavusį atsarginio raitelių būrio šimtinei. Kircholmo mūšis vyko 1605 m. rugsėjo 27 d. Kunigaikštis dalyvavo ir Kuoknesės kautynėse, manoma, jog su Radvilos šimtine kovėsi prie Paidės (Baltojo akmens). Taip pat dalyvavo kituose mūšiuose. Po jų tapo žinomu karvedžiu, juose buvo subrandinta jo karinė šlovė. Bendrąją šio viso laikotarpio istoriją yra išsamiai aprašę istorikai Bronius Dundulis ir Antanas Tyla.

Epitafijoje, išlikusioje Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, įvardijama tokia eilė: Livonijos, Maskvos, Podolės raitininkų vadas. Tuo pasakoma, jog Martynas Marcelijus dalyvavo visose LDK kovose su Maskva ir švedais. Jis buvo dar tuo metu gyvavusios tradicinės visos Giedraičių pavieto vėliavos atsakingu vadu ir tvarkytoju.

Fundatorius

M. M. Giedraitis rėmė Vilniaus akademijos veiklą, kurią įkūrė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Pasirausęs po archyvus Rimantas teigia, kad Obeliuose turėjo stovėti ir koplyčia, nes jo garsiajam giminaičiui popiežius buvo suteikęs teisę turėti kilnojamą altorių.

Tačiau didžiausiu kunigaikščių Giedraičių giminės pasididžiavimu laikomas Martyno Marcelijaus brolis palaimintasis Mykolas Giedraitis. „Tai buvo stipriausias akstinas pastatyti atgailos kanauninkų (baltųjų augustinų) vienuolynus Panemunyje (Rokiškio r.) ir Videniškiuose (Molėtų r.). Tai sietina su naujos mūrinės bažnyčios projekto pasirinkimu ir statymu Videniškiuose, taip pat jo intencija buvo rekonstruota ir perstatyta Baltadvario pilis“, – teigia Rimantas.

Palaidojimo vietos beieškant

Žinoma, jog kunigaikštis M. M. Giedraitis palaidotas Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, tačiau tiksli palaidojimo vieta nėra rasta. Rastas palaidojimas leistų identifikuoti jo brolio vyskupo Merkelio kapą Varnių kriptose.

Kas toliau?

Rimantas įsitikinęs, kad protėvio įamžinimas išgarsins Obelius: „Kada bus užbaigta bareljefinė kompozicija, Obeliai taps vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje ypatingai garbingai buvo įamžintas vienas iš žymiausių Giedraičių giminės atstovų. Labai viliuosi, jog Obeliai neabejotinai taps viena svarbiausių Giedraičių giminės susirinkimo pamėgta vieta.“

Kiek kitokia situacija Mstislavlyje. Pagaminta memorialinė lenta kol kas laikoma Lietuvoje. Ji bus nugabenta, jei atšils Lietuvos ir Baltarusijos santykiai. Visgi vasarą mieste vyko renginys, skirtas M. M. Giedraičiui, tačiau Rimantas į jį nebuvo nuvykęs, visi reikalai derinami tik per valdžios institucijas. Ukmergėje M. M. Giedraičio atminimą numatyta įamžinti šalia piliakalnio, tam jau pritarė rajono savavaldybė.

Į ateitį Rimantas žvelgia optimistiškai. Jo manymu, įamžinimo idėja išsivystys į didelį kompleksišką projektą, nes galbūt prie objektų dar prisidės palaimintojo Mykolo Giedraičio piligriminis kelias.

Projektą iš dalies remia: