Bažnyčia ir jubiliejai
Įprastai kelionę po Panemunį Irena pradeda nuo miestelio centro, tačiau Žolinė – išskirtinė šventė, todėl pirmiausiai būrelis žmonių pasuko bažnyčios link. Istoriniuose šaltiniuose pirmieji maldos namai Panemunyje minimi apie 1620 m., kai čia buvo Augustinų reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. Dabartinė akmenų ir plytų mūro Švč. Trejybės bažnyčia, turinti neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų, statyta 1927–1936 m. klebono Vincento Norkaus iniciatyva. Ją 1936 m. rugsėjo 8 d. konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas, taigi šįmet sueina 85 metai nuo šių maldos namų gyvavimo pradžios. Įdomu tai, jog šįmet Žolinė (antrieji parapijos atlaidai) irgi švęsti 85-ąjį kartą.
Dabartinių maldos namų pirmtakė – medinė bažnyčia – sudegė 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą. Dabartinės bažnyčios pamatams reikėjo daug akmenų. Kai jų pritrūko, sunaudoti net Kryžiaus kelio stočių, buvusių aplinkui šventovę, akmenys. Iš tų Kryžiaus kelio stočių dabar likusi tik viena. Kol vyko darbai, tikintieji meldėsi 1901 m. statytoje varpinėje. Joje buvo įrengtas altorius. Kad tilptų visi besimeldžiantieji, vėliau prie jos prijungta laikina priedanga. Varpinei šįmet sueina 120 metų. Tai dar ne visi jubiliejai. Šalia centrinių bažnyčios durų pritvirtinti du bareljefai – tai bažnyčios statytojo V. Norkaus ir kanauninko, ilgamečio šios parapijos klebono Augustino Liepinio atvaizdai. Pastarasis dvasininkas panemuniečiams įstrigo kaip labai išsilavinęs, rūpestingas, bet paprastas žmogus. Šįmet minimos jo gimimo 125-osios metinės.
Šventoriuje, šalia varpinės, dėmesį patraukia išskirtinis ketaus paminklas, vaizduojantis baldakimą, o po juo – kryžių nešantį Jėzų. Paminklas skirtas 29 metus parapijoje tarnavusiam klebonui Rufui Kutkevičiui. Įdomi ir intrigų pilna paminklo istorija, mat dėl jo pastatymo varžėsi Paliepio bei Aukštadvario dvarininkai. Intriguojantis yra ir pasakojimas apie sudegusią medinę bažnyčią, esą virš jos durų kadaise buvę pakabinti devyniaragio briedžio ragai. Iš kur jie atsirado? Tai jau kita istorija, susijusi su versmele.
Versmelės trauka
Panemunio piliakalnio papėdėje alma versmelė. Apie ją sklinda įvairiausių legendų, nutikimų. Tikėta, kad ji turi gydomųjų galių, todėl laikyta šventa. Tarpukariu į Švč. Trejybės atlaidus Panemunyje suvažiuodavo minios maldininkų. Kiemai jau prieš savaitę būdavo pilni arklių vežimų, kadangi žmonės skubėdavo užsiimti vietas, kad galėtų pernakvoti. Suplūsdavo tiek, kad po „kermošiaus“ vaikštynėse eidavo abiem pusėm priešpriešiais nuo bažnyčios iki piliakalnio nepertraukiama grandine. Atlaidų dieną susirinkę žmonės gerdavę Panemunio versmelės vandenį, plaudavęsi skaudamas vietas ar žaizdas, pasisemdavę į butelius ir veždavęsi namo. Per tuos atlaidus klebonas ateidavo pašventinti šaltinėlio. Versmelė buvusi gražiai sutvarkyta: padarytas rentinys, aptvertas tvorele, šaltinėlio dugnas žvyruotas, uždengta dažytu stogeliu su kryželiu viršuje.
Sovietmečiu versmelė apleista, bet, šaliai atgavus nepriklausomybę, Panemunio šaulių iniciatyva ji išvalyta, sutvarkyta, vėl uždengtas stogelis. 1991 m. gegužės 26 d. šaltinėlis po 50 metų pašventintas. Ir dabar į Panemunį atvykę svečiai ir panemuniečiai semia gaivų vandenį, giria skonį, pilasi į indus ir veža si namo. Kol ekskursantai gaivinasi vandeniu, Irena pasakoja, dėl ko šaltinėlis užsitarnavo tokią pagarbą.
Išlikęs padavimas apie devyniaragį paliegusį, sužeistą briedį, kuris, atsigėręs šaltinio vandens, pasveiko. Žmonės šį briedį laikė šventu. Tačiau dvare gyvenęs ponas Krasickis kovojo su pagonybe ir kartą žiemą, pasiėmęs medžioklinį šautuvą, nušovė devyniaragį. Kilo tokia pykčio banga, kad grafas keletą dienų slėpėsi dvare nuo įsiaudrinusių panemuniečių, o kai jam pagaliau pavyko susitarti su žmonėmis, jis, kaip susitaikymo ženklą, prikalė devyniaragio briedžio galvą virš bažnyčios durų.
Su citadele ir garsia oratorija
Panemunis įsikūręs lygumose, tačiau jo pakraštyje stūkso piliakalnis. Jo atsiradimas siejamas su dvarininkais, esą jie prisakę baudžiauninkams kalną žemių supilti kepurėmis.
Piliakalnio viršūnė apsupta pylimu, būdingu XVI–XVII a. piliakalniams. Jis netyrinėtas, todėl kupinas paslapčių. Šiuo metu apaugęs išlakiais medžiais. Piliakalnio viršūnėje nėra įprastos aikštelės, vietoje jos – dauba. Šiaurės vakariniame kalno šlaite dar išlikę citadelės griuvėsiai. Grafienės Krasickienės laikais tai buvo baudžiauninkų plakimo vieta.
Šiose vietovėse ilgiausiai Lietuvoje gyvavo pagonių tikėjimas, todėl piliavietė sėkmingai išnaudojama kultūriniams renginiams. Pavyzdžiui, 1997 m. įsteigta kraštiečių kultūrinės veiklos draugija „Panemunio krivulė“ ir aktyvūs panemuniečiai suorganizavo pantomimos spektakliu virtusį bendrą skaitovų ir kitų atlikėjų (vaidilučių, ragų pūtėjų) pasirodymą skambant kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ fonogramai. Čia švęstos Joninės. Piliakalnio papėdėje pastatyti stogastulpiai kraštiečiams menininkams. Vienas jų skirtas dirigentui, pedagogui, kompozitoriui Nikodemui Martinoniui. Kitas – operos ir baleto teatro solistui Jonui Byrai.
Nemunėlis ir žibuoklės
Šalia piliakalnio teka Nemunėlis. Pasirodo, kadaise jis buvęs tokio pločio, kad grafienė Krasickienė galėdavusi plaukioti garlaiviu. Žinoma, tam suręsdavo užtvanką. Nemunėlio vandenis smagu stebėti nuo tilto. Nuo jo dar galima įžiūrėti medines senojo tilto atramas. Pavasarį piliakalnio šlaitai apsipila žibuoklėmis. Irena pasakoja, kad nuo jų atspindžio retsykiais ir Nemunėlio vanduo nusidažo ryškiai mėlyna spalva. Tačiau reikia pagauti momentą, nes atspindys priklauso nuo saulės, nuo oro. „Būna metų, kai taip ir nesulauki“, – pastebi gidė.
Kas už „Angelo“ nugaros?
Pokario partizanų kovas mena už žmonių suaukotas lėšas pastatytas paminklas „Angelas“. Kartu tai paminklas visiems Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo dalyviams, kritusiems pokario metais. Paminklo pastatymas užtruko 13 metų, jis atidengtas 2003 m. Po dešimtmečio, 2013 m. rugpjūčio 17 d., atidengtos ir pašventintos atminties plokštės su žuvusių partizanų pavardėmis.
Vieta paminklui parinkta neatsitiktinai. Už „Angelo“ nugaros – buvęs durpynėlis, kuriame buvo užkasti 1944–1954 m. Panemunio apylinkėse žuvę partizanai. Kai kurie vietiniai prisimena, jog vaikystėje tėvai jiems drausdavo uogauti šioje vietoje.
Šis paminklas tapęs pagrindiniu traukos objektu. 2020 m. rudenį pasirūpinta, kad „Angelas“ būtų apšviestas tamsiu paros metu. Beje, šįmet apšviesta ir miestelio bažnyčia.
Šviesioji ir tamsioji dvaro pusė
Keliaujant po Panemunio dvaro teritoriją sunku suvokti kadaise čia tvyrojusią prabangą, pokylius ir tvenkinius, šiltnamius… Smalsuoliams, romantikams prabangą primena nebent iškilūs ir laikui nepasiduodantys bokštai. Buvusių savininkų paveldėtojams grąžinta dvaro sodyba dar teikė vilčių, ją bandyta parduoti, tačiau po 2016 m. gaisro padėtis nekokia. Rokiškio turizmo ir amatų informacijos centro turizmo vadybininkė Ingrida Kujelė „Gimtajam…“ yra minėjusi, kad šį objektą, kaip ir buvusią Konstantinavos žemės ūkio profesinę mokyklą, Rokiškėlių, Onuškio ir Tarnavos dvarus, galima priskirti tamsiajam turizmui.
Visa laimė, jog pavyksta naikinti dvaro teritoriją bandančius uzurpuoti Sosnovskio barščius.
Dvaro ansamblyje vilčių teikia ir buvusio spirito varyklos pastatas. Siekdami pagausinti savo pajamas, spirito varyklą 1669 m. įkūrė šv. Augustino ordino vienuoliai. Laikui bėgant, keitėsi savininkai, bet spirito varykla gyvavo iki tarybinių laikų, kol buvo įkurtas Nemunėlio tarybinis ūkis. Dabar varyklos pastatai priklauso vietiniam gyventojui.
Iš gyvų atsiminimų sudėliota istorija
Tai tikrai ne visos Panemunio paslaptys. Sužinosite, kuriame name gyveno tautodailininkė, tapytoja Monika Bičiūnienė, kaip turėjo atrodyti klebonija, kaip buvo atvežtas ir montuojamas „Angelas“, kodėl nekeičiamos prie tremtiniams skirto kryžiaus augančios gėlės, ar išlaidavo grafienė Krasickienė, ir kitų dalykų, kurių nerasite enciklopedijose ar knygose, nes jie gyvi vietinių žmonių atmintyje. „Ši ekskursija – tarsi iš lūpų į lūpas, nes vadovavau jaunųjų kraštotyrininkų būreliui, su vaikais lankėme senus žmones, kurių giminaičiai dirbo dvare. Daug išgirdau iš korespondentu vadinto Antano Martinonio, kurio senelis dirbo prie dvaro statybų, o mama tarnavo sodininke“, – sako Irena.
Jos teigimu, Panemunio labui labai daug nuveikė šviesios atminties Alfonsas Varanauskas: organizavo lėšų „Angelo“ statybai rinkimą, jo rūpesčiu atstatyta versmelė, buvusioje klebonijoje įrengtos šarvojimo patalpos, pastatyta keletas kryžių, akmuo Panemunio valsčiaus žmonių kankinimo vietai atminti. Jo pastangomis bažnyčios šventoriuje palaidotų stribų palaikai, artimųjų pageidavimu, perkelti į kapines. Piliakalnio papėdėje esantys stogastulpiai pastatyti taip pat jau anapilin išėjusio Vytauto Laimučio Četkausko rūpesčiu.
Norintieji savarankiškai leistis į istorinę kelionę po Panemunį, gali kreiptis į vietos biblioteką ir gauti bendruomenės pastangomis išleistą lankstinuką su lankytinomis vietomis. Dėl gido reikia kreiptis į bendruomenę.
Projektą iš dalies remia:
