Eksponatai pakeitė savo vietą
Teisuolio kapą Kamajų kapinėse aplanko gimnazistai. Kamajų A. Strazdo gimnazijos istorijos mokytoja Regina Narvydienė pasakoja, kad jos vadovaujamo būrelio „Jaunieji istorikai“ nariai, gimnazijos mokiniai sužinojo apie S. Sviderskio kapą prieš 6 metus: „Užsimezgė glaudus ryšys su Stasio Sviderskio žmona, kuri mumis patikėjo ir padovanojo brangius daiktus: apdovanojimus ir neįkainojamus prisiminimus apie šio Pasaulio teisuolio žygdarbį. Šio žmogaus žygdarbis – puikus pavyzdys, kalbant su mokiniais apie pilietiškumą, žmogiškumą, patriotizmą. Nuolat aplankome kapą, uždegame atminties žvakelę, rugsėjo 23-iąją vedame pilietinio ugdymo pamoką.“
Bendru sutarimu S. Sviderskio apdovanojimai, ranka užrašyti prisiminimai, asmeninės nuotraukos bei kiti brangūs reliktai laikinai perduoti saugoti Rokiškio krašto muziejui. Muziejaus direktorės pavaduotojas muziejinei veiklai Giedrius Kujelis puoselėja mintį surengti šių eksponatų virtualią parodą.
Baigiant rašyti straipsnį pasiekė žinia, jog muziejus gavo iš p. Dalės dar vieną siuntinuką su keliomis nuotraukomis ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus diplomu.
Kodėl palaidotas Kamajuose?
Šį klausimą Šiauliuose gyvenančiai p. Dalei uždaviau vieną pirmųjų. Telefonu kalbėjomės ne vieną valandą.
Pasirodo, ji kilusi nuo Kamajų, iš Kraupių kaimo. Mergautinė pavardė – Čepukaitė. Stasys, lankydamasis jos tėviškėje, įsimylėjo ir Rokiškį, ir Kamajus, ir apskritai aukštaičius. „Apie mirtį kalbėjo retai, tačiau labai norėjo būti palaidotas Kamajuose. Sakydavo: „Tik Kamajuos, tik Kamajuos.“ Jo išvaikščiotos Kamajų ir Rokiškio bažnyčios, nes iš vaikystės buvo įdiegtas tikėjimas. Aiškindavo: Kamajų bažnyčioje „Pulkim ant kelių“ tai gražiai gieda, o Rokišky – prastai, nes tankina. Aš, kaip mokytoja, negalėdavau eiti į bažnyčią. Jis man įdiegė didelį tikėjimą. Per televiziją žiūrėdamas Mišias, pakylėjimo metu klaupdavosi, nors tai būdavo labai sunku. Sakė, kad jį gyvenime ne kartą gelbėjo medalikėlis, kurį motina įsiuvo į drabužius. Dabar tokia santvarka, gal jį kai kas laiko kolaborantu, bet žydų tautybės žmonės jį be galo gerbia. 1998 m. dvi savaites viešėjo Izraelyje, susitiko su auklėtiniais. Jo pavardė įrašyta Teisuolių alėjoje. Tik du gelbėtojus tuomet pasikvietė Izraelis. Antras – Kazys Vitkevičius iš Plungės. Stasys sakė: „Pagyvenau kaip pasakoje.“ Asmeniškai susipažino su Benjamin Netanyahu“, – kalbėjo žmona.
Apie viešnagę sukurtas dokumentinis filmas, o apie vaikus iš Druskininkų stovyklos ir jų vadovą režisierė Natalija Juškevič su kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu susuko filmą „Vaikai iš debesų“. Deja, pasak p. Dalės, jį nusipirko tik LRT, bet nukišo į archyvą. Komercinių kanalų filmas nesudomino.
Vietoje „amerikono“ – Mišių patarnautojas ir gamtos mylėtojas
Moteris papasakojo vyro gyvenimo istoriją. Beje, vienas šalia kito jie ėjo 26 metus. Abiem tai antroji santuoka, pirmosios iširo.
S. Sviderskio tėvai buvo išvažiavę į Ameriką. 1920 m. jie su vaikais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Kauno rajone, Kaniūkų kaime. Gausioje šeimoje augo 9 vaikai – vieni gimę Amerikoje, kiti – Lietuvoje. Buvo ir dešimtas – Mykola , tačiau jis liko užjūryje, nes tarnavo kariuomenėje. Stasys gimė Kaniūkuose. Mažas būdamas, verkdamas priekaištaudavo, kodėl tėvai negyvena Amerikoje, nes tuomet jis būtų amerikonas…
Sviderskiai pasistatė namus vienkiemyje, mat buvo labai darbštūs ūkininkai. Motina Adelė Gabrilovič – lenkė. Pasakodamas apie ją, Stasys juokdavęsis, jog su dukromis ji kalbėdavusi tik lenkiškai, su tėvu Juozu – lietuviškai. Stasys mokėjęs ir taip, ir taip. Būdama labai pamaldi, motina iš mažens jį pratino prie bažnyčios, tad Stasys „klapčiukavo“ Raudondvario bažnyčioje, paskui ir pats tapo pamaldus.
Tėvas leido sūnų į kaimo mokyklą, kurią vadindavo „Salomianka“ (kaimo pavadinimo p. Dalė nebeprisimena). Mokykloje Stasys lankė jaunųjų ūkininkų būrelį, kuriame išmoko skiepyti medelius. Tapo net šio būrelio pirmininku. Beje, meilės medžiams ir gražiai aplinkai neprarado iki gyvenimo pabaigos.
Dieną – darbas, vakare – mokslai
Paaugus sūnui, iškilo dilema dėl jo mokslų – gabus vaikas norėjo mokytis gimnazijoje, tačiau tam reikėjo baigti 3 paruošiamąsias klases. Reikėjo pinigų, kurie gausioje šeimoje nesiliejo upeliais. Ir pasitaikyk šitaip – Stasio sesuo ruošėsi tekėti už vienos Kauno policijos nuovados viršininko Burneikio. Gaudamas tokias aukštas pareigas turintį žentą, tėvas pasiskolino nemažai pinigų, kad iškeltų prašmatnias dukros vestuves, ir Stasiukui pasakė, jog paremti jo mokslų nebegalės. Tačiau Burneikis tuoj pat nuraminęs – jis padėsiąs. Iš tiesų taip ir buvo – besimokydamas Stasys gyveno pas Burneikius, o eidamas į kiną daugiau kišenpinigių gaudavęs iš sesers vyro nei iš jos pačios.
Teko ir pačiam Stasiui stengtis. Apsukrus jaunuolis dieną dirbo pasiuntinuku kepykloje ir išnešiojo kepinius, paskui įsidarbino automobilių taisykloje pas griežtą vokietį – šveisdavo detales ir pan., o dieną lankė „Aušros“ berniukų gimnaziją. Jos taip ir nebaigė, nes atėjo 1940-ieji su besikeičiančia valdžia.
Norėjo prie jūros
Pasak p. Dalės, nors vyras politika nesidomėjo ir buvo menkas „politikantas“, tačiau 1941 m. žiemą pateko į pionierių vadovų kursus. Juos baigęs, vasarą labiau norėjo pakliūti į Palangos, o ne į Druskininkų pionierių stovyklą. Pastaroji buvo sanatorinė, joje darbavosi ir negausus medicinos personalas.
Tačiau pakliūti į Palangą nepavyko, jį paskyrė į Druskininkus. Šis atsitiktinumas galbūt išgelbėjo gyvybę, nes birželio 22 d. prasidėjus karui hitlerininkai subombardavo būtent pajūrio stovyklą, žuvo daug vaikų.
Į „ekskursiją“ prie Uralo
S. Sviderskis prisiminimuose rašo, jog stovykloje Druskininkuose ilsėjosi 183 vaikai, iš jų apie 70 – žydų tautybės. Kad kažkas vyksta, jis pradėjo suprasti 22 d. paryčiui, kada į stovyklą atvyko Alytaus pasienio kariuomenės kariškių žmonos pasiimti savo vaikų ir pranešė, kad turbūt kilo karas – susprogdintas tiltas per Nemuną, dingo telefoninis ryšys su Alytumi. „Tai Stasiui uždavė mintį – kas darosi? – pasakojo Dalė. – Druskininkų milicijos skyriuje jam pasakė, kad tai provokacija, bet grįžtant pastebėjo padangėje vokiečių lėktuvus, girdėjo sprogimus. Su vienu druskininkiečiu nuėjo į paštą – ten nė vieno tarnautojo, telefono laidai nupjauti. Suprato, kad blogai.“ Faktą patvirtino per radiją išgirsta tuometinio TSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo kalba, kad šalį užpuolė fašistinė Vokietija.
Stasys suprato ir kita – bet kokia kaina reikia išvežti vaikus, nes likti pasienyje, Druskininkuose, labai pavojinga. Galvoje brendo planas – geležinkelio transportu išvežti vaikus į Vilnių. Su geležinkelio stoties vadovybe susitarti nepavyko, todėl kreipėsi tiesiog į garvežio mašinistą pažadėdamas už paslaugą atiduoti visų stovyklos patalpų raktus. „Vaikams gi sakėme, kad bus turistinis žygis, ekskursija, nors nežinojau, kad tai truks mėnesį laiko ir baigsis prie Uralo“, – rašoma atsiminimuose.
Besirūpindamas savais, staiga prisiminė, kad kaimynystėje, Baltarusijoje, yra pionierių stovykla „Bialystok“, kurioje apie 150 vaikų, bene visi žydų tautybės, kaip ir vadovas Pezneris. Stasys ten nusiuntė tris vyresnius berniukus pranešti, kad ir jie gali kartu trauktis. Su abiejų stovyklų vaikais traukėsi ir sužeisti raudonarmiečiai. „Iš džiaugsmo vos neverkiau: išsprukome iš pat vokiečių panosės. Juk nujaučiau, koks žiaurus likimas laukė mūsų visų“, – tokios mintys apėmė Stasį, kai vaikų ir raudonarmiečių pilnas ešelonas pajudėjo Vilniaus link.
Iš Vilniaus vaikai pasiekė Minską, Oršą (joje atsiskyrė vaikai iš „Bialystoko“), Kazanę… Galutinis kelionės taškas – Udmurtijos ATSR, Sarapulio miestas ant Kamos upės kranto. Apgyvendino buvusiuose poilsio namuose, kurie tapo vaikų internatu, o Stasys – šio internato direktoriaus pavaduotoju. Artinantis žiemai, vaikai perkraustyti į Šarkanų vaikų namus.
Ir toliau gelbėjo
1941–1942 m. žiemą S. Sviderskį mobilizavo į kuriamą 16-ąją lietuvišką diviziją. Sunkiai sužeistas pakliuvo į karo ligoninę. Ten jį susirado Lietuvos TSR vyriausybės pasiuntinys, mat Šarkanuose vaikai gyveno sumaišyti su udmurtų vaikais, buvo vadinami fašistais, skriaudžiami, mokomi tik udmurtų kalba. S. Sviderskis buvo atleistas nuo tolesnės tarnybos kariuomenėje, paskirtas vaikų namų direktoriumi, o patalpos vaikų namams rastos Debiosuose. Dėl patalpų skyrimo „reikėjo parodyti milžinišką asmeninę iniciatyvą. Aš tiesiog nenoriu aprašyti tų kančių ir vargų, kol išvežiau vaikus iš Šarkanų į Debiosus. Tik pabrėžiu, kad tai buvo sunkiau negu kelionė iš Druskininkų į Udmurtijos ATSR“ (iš prisiminimų). Prie Debiosų vaikų namų organizuota lietuviška vidurinė mokykla, paskirta žemės, gyvulių. Ūkyje dirbo visi – pradedant direktoriumi, mokytojais ir baigiant vaikais. Badas nebegrėsė.
1943 m. jis siunčiamas į kvalifikacijos kėlimo kursus ir perduoda pareigas pavaduotojui. Po karo vaikai laimingai pasiekė Lietuvą.
Ir likusį gyvenimą S. Sviderskis atidavė vaikams bei neįgaliesiems – vadovavo keletui jais besirūpinančių įstaigų. „Jam tai buvo duota, – sako žmona. – Jis humanistas.“
Projektą iš dalies remia:
